Dėžutė.

Rašyti gali visi. Tik reikia atsisėsti ir rašyti. Jei tik randi tam laiko. Aš nusprendžiau jo surasti. Negalėjau kitaip. Mano sūnus, kuriam neseniai sukako vieneri, turi kažkokią paslaptį, kurios niekaip negaliu įminti. Jo potraukis kartoninėms dėžutėms yra gana neįprastas. Visas būtina paragauti, atsikąsti, jei didesnė - įlįsti ar bent jau ant jos užlipti. Jei mėgini dėžutę pakeisti žaislu ar kitu daiktu, sulauki didžiulio pasipriešinimo... Tai štai, įkvėpta jo meilės dėžutėms, atsisėdau ir parašiau, nežinau, kas tai - pasaka, vizija, rašinėlis sau ar sūnui, nepretenduoju nei į premijas, nei į rašytojų gretas, bet dalinuosi su visais, nes senokai čia kažkuo dalinausi...

***

Prasivėrė geltono autobuso durys ir vidun įšoko berniukas nešinas kartonine dėžute. Pro užimtas vietas jis tekinas prabėgo ir klestelėjo į laisvą kėdę. Pasirinko vietą prie lango. Kelionėje jis visada mėgdavo žvalgytis ir gaudyti vienas kitą skubiai vejančius pakelės vaizdus. Dėžutę pasidėjo šalia savęs. Viena ranka laikė ją apglėbęs, o kita - rėmėsi į langą ir jame piešė debesėlius kupinus lietaus lašų. Apipaišė visą langą, daugiau neliko vietos.

Atlošęs galvą kėdėje žvelgė pro langą didelėmis nemirksinčiomis akimis. 

Senasis turgus. Čia kiekvieną šeštadienį kartu su senele ėjo parduoti jos auginamų daržovių, pirkdavo riestainių, glostydavo šuniukus, tupinčius krepšiuose ir laukiančius būsimų šeimininkų... Pažinojo bemaž visus kaimelio gyventojus, su visais šnekučiuodavosi, dažnai ir saldainių gaudavo. Štai, Angelė, prie bažnyčios gyvenanti vargonininkė, visuomet jį taip pasveikindavo:

- Svirpliuk, Algirduk, pašvilpauki dainelę, gausi iš manęs bandelę!

Algirdukas ir pašvilpaudavo. Tėtis buvo išmokęs sustačius lūpas ritmingai pūsčioti orą. Smagu! O dar ir bandelės Angelės gardžios. Ir jos anūkei Lukai, kartu ateinančiai turgun, smagu parodyti, kad turi instrumentą savo lūpose ir visai neprastą.

Lukai aštuoneri, kaip ir jam. Garbanota tamsiaplaukė Lukos galva visai kitokia nei Algirdo, kurią gaubė ilgoki ir šviesūs lininiai plaukai. Ta jos galva pilna keistų minčių. Bet Algirdui jos labai patinka. Tik nedrįsta prisipažinti ir dažnai net priešingai, lepteli nei šį nei tą, pameluoja, kad neįdomu, kad pats viską žino. 

Šį savaitgalį Luka pasakė norinti atskleisti paslaptį, prisaikdino niekam neprasitarti. Parodė kartoninę dėžutę, visai tokią pat, kokią jis dabar vežasi namo.

- Žinau, kad nepatikėsi, bet ši dėžutė sebuklinga.

- Na ir kas čia stebuklingo? Juk tai paprasta dėžė, - kiek įtariai, bet susidomėjęs pratarė Algis.

- Matai, visa esmė ir yra paprastume. Ten kur mes visai nesitikime, slypi didžiausi stebuklai. Taip, tai nekuo neišsskiranti ruda dėžutė, bet tai, kas joje - ypatinga!

Algirdas taip troško sužinoti, kas gi toje dėžutėje, kad vargiai galėjo ištverti savame kailyje, bet šiukštu, nebuvo galima išsiduoti, todėl tik trūktelėjo pečiais ir nutaisė miną, kuri reiškė "nesąmonė".

Matė, kad Luka ima pykti. O jos pyktis nieko gera nežadėjo, iškilo grėsmė, kad taip ir liks nesužinojęs to, kas jam nedavė ramybės.

- Na gerai, jeigu pasakysiu, kad tikiu, ar parodysi, kas ten? - paklausė berniukas.

Tačiau buvo per vėlu. Luka įsižeidusi sučiaupė lūpas. Papurtė garbanotą galvą, apsisuko ir nubėgo.

Algirdas vos tvardėsi, atrodė, kad bet kuriuo metu pradės verkti. Suprato, kad šalia parduotuvės to geriau nedaryti, tuoj pasipils čia užsukančių smalsuolių klausimai. Nuleidęs galvą parsliūkino pas senelę, kuri kaip tik laukė su garuojančia skaisčiai raudona burokėlių sriuba.

- Sėskis, anūkėli, pavalgykim, - pakvietė senelė.

Algirdukas, kad ir visai praradęs ūpą, bet vis tiek buvo labai alkanas. Prisėdo ir garsiai čepsėdamas srėbė sriubą. Senelė keistai žvilgtelėjo į anūką: ko jau ko, bet tokio Algirdo įpročio niekad nebuvo pastebėjusi, suprato, kad kažkas ne taip, o kur dar antakiai suraukti į liūdną vientisą brūkšnelį.

- Kas nutiko, Algirduk? Ar sriuba nepatinka?

- Patinka, barčiai  tavo patys skaniausi...

- O tai ko toks nusiminęs?

- Nieko, viskas gerai, senele... Tik, žinai, norėjau paklausti. Gal turi kartoninę dėžutę?

- Kokią dėžutę? Kam tau ji?

- Paprastą, bet ... ypatingą.

- Net nežinau, bet galėsim abu paieškoti palėpėje.

Pavalgę sriubos kartu užlipo palėpėn, kur senelė kaupė senus ir nenaudojamus, bet širdžiai mielus daiktus. Ko tik čia nebuvo! Ir bet kurią kitą dieną, Algiukas čia būtų mielai pasikapstęs visose dėžėse. Tik ne šiandien. Šiandien jis ieškojo vienos vienintelės dėžutės. Pastumdė į šoną vieną kitą didesnę dėžę ir kamputy rado kaip tik tokio pat dydžio dėželę kaip Lukos, išbėrė ten sudėtus stalo įrankius ir dugne rado iš kažkur patekusį grūdą. Senelė tyliai žiūrėjo, kaip nušvinta anūko veidas, negalėjo suprasti, kas slypi mažojo berniuko mintyse, bet žinojo, kad tai jam svarbu. 

- Tai radai, ko norėjai, Algeli?

- Radau, - užtikrintai atsakė, - Jei galiu, pasiimsiu ją namo. 

- Jei tik nori, mažuti.

Senelė matė, kad geriau nieko neklausinėti ryžtingai nusiteikusio anūko, bet pridūrė:

- Saugok ją, tai ypatinga dėžutė.

Algirdas rimtai linktelėjo ir nubėgo dėtis daiktų, savaitgalis ėjo į pabaigą, o ryt laukė sunki diena mokykloje. Turėjo iki vakaro grįžti namo, kad kartu su mama paruoštų namų darbus.

Autobusas sustojo, vidun įlipo elegantiškas vyras. Apsidairė, priėjo prie berniuko ir paklausė:

- Ar galima prisėsti šalia, jei čia neužimta?

- Prašom, - dar labiau apglėbdamas dėžutę atsakė Algirdas.

Elegantiškasis ponas po kojomis pasidėjo blizgantį lagaminą, ant ranktūrio pakabino skėtį ilgu lenktu kotu ir buvo beatsiverčiantis žurnalą, bet žvilgtelėjęs į  bendrakeleivį paklausė:

- Gal nemandagu taip smalsauti, bet ką vežiesi savo dėžutėje?

- Gal ir nemandagu... bet pasakysiu, - kuo rimčiausiai atsakė Algirdas, - tai stebuklinga dėžutė. Iš išorės ji visai paprasta, bet viduje slepiasi didelis stebuklas.

- Kas gi tai? - susidomėjo vyras, ką tik įsėdęs į autobusą.

- Mano svajonė. Aš ją čia nuo šiandien auginu. Vieną dieną, kuri ateis ne taip greit, juk net daržovėms užaugti reikia nemažai laiko, išsipildys mano troškimas. O tada aš padovanosiu šią dėžutę tam, kam jos labiausiai reikės. Gal netgi savo geriausiai draugei Lukai. Jei tik ji nustos pykti ant manęs...

- Kaip įdomu, - linktelėjo galva ponas. - Tik gerai laistyk, kartais patręšk savo svajonę ir vieną dieną ji tikrai išaugs iš tavo dėžutės, visi mūsų norai pildosi, kai jais tikime.

Algirdas palinksėjo ir švelniai paglostė dėžutę. Vyriškis ėmė skaityti. Ištempęs kaklą Algirdas bandė įžiūrėti šalia sėdinčio vyro žurnalo iliustracijas:

- Apie ką skaitot?...