Jo Nesbø "Gelbėtojas" /2 iš 12/

Keli įdomūs faktai apie autorių: paauglystėje Jo Nesbø svajojo apie futbolininko karjerą, ragavo muzikanto duonos, debiutavo grupėje De Tusen Hjem,  vėliau įkūrė roko grupę Di Derre, dirbo pagal išsilavinimą - ekonomistu. Kai jo tėtis išėjo į pensiją ir rengėsi parašyti knygą apie Antrąjį pasaulinį karą, tačiau... mirė, Jo Nesbø suprato, kad negali ilgiau švaistyti laiko, metė darbą ir ėmėsi rašymo. Beje, tėvo svajonė iš dalies išsipildė, sūnus savo knygoje "Raudongurklė" aprašė tai, ką planavo parašyti tėvas... Ir dar, ne mažiau įdomu ir tai, kad jis rašo ne tik suaugusiems, bet ir... vaikams. 

Šis tas iš knygos paraščių*:

Skaitydama knygą, ilgai sukau galvą, ką įtraukti į savo paraštes... Užkabino akių aprašymai, laikrodis, o kai skaičiau apie vieną veikėją, Ranhildą, maniau, kad many vyksta kažkoks trumpas sujungimas,  atrodo, net smegenys traškėjo, trūko oro, temo akyse, puikiai sukurtas charakteris! Bet pasirinkau kai ką kitą...

Apie rašytoją plačiau pasidomėjau tik baigusi skaityti, dar nežinojau, kad jo gyvenime svarbią vietą užima muzika, kad geriau įsivaizduočiau Harį, pradėjau klausyti knygoje minimų kūrinių. Štai viena daina, Jim Stärks "Morning Song" , kurią Haris niūniavo, kai "jo nuotaika buvo nuostabi. Jautėsi žvalus. Tiesiog laimingas". Ta daina man niekaip nelimpa prie įsivaizduojamo inspektoriaus, bet pačiai labai patiko ir muzika, ir klipas. Pasiklausykit.

Apie veiksmą. Vidury miesto profesionalus žudikas nupila Gelbėjimo armijos savanorį, kuris sutiko susikeisti su broliu pamainomis ir atrodo, gavo kulką į kaktą visai be reiklo... Žudikas dėl oro sąlygų negali pasprukti iš apsnigtos Norvegijos ir laikraštyje perskaito, kad nupylė ne tą... Taigi pasilieka baigti užduoties ir medžioja savo auką, o jį sučiupti mėgina ne kas kitas kaip Haris Hūlė ir jo komanda...

Apie pažintį su knyga:

Skaičiau begalę gerų atsiliepimų ir įtikėjau, kad nuo pirmų puslapių eisiu iš proto dėl šios knygos. Bet taip nebuvo. Iki kokio 150 puslapio varčiau akis, raukiau nosį, tampiau lūpas ir į vieną pusę, ir į kitą... Jau ir pyktis paėmė. Bet galų gale įvyko tas BUM, kuris prikausto prie knygos ir neleidžia atsiplėšti iki pat galo. Tiesa, dar buvo kelios vietos, kai kilo nepasitenkinimas, jog žudikas vaikšto policijai po nosim ir vis lieka nesučiuptas. Bet pyktį teko pamiršti, kai tolesniuose puslapiuose vėl ėmė BUM'buminti. 

Kaip minėjau, viena iš knygos veikėjų, Ranhilda, savo charakteristika itin suintrigavo, kiti veikėjai gal nebuvo tokie ryškūs, bet labai labai gerai "nupieštas" jų pasaulis taip tikroviškai atsispindėjo mano vaizduotėje, kad rodėsi, jog skaitau ne kriminalinį romaną, o storą storą teisėsaugos pareigūnų ataskaitą su visom nusikaltimo detalėm. 

Šįkart sąmoningai mėginau atpažinti blogiuką, bet taip susipainiojau, kad ėmiau įtarinėti visus iki vieno, nors manau, kiti skaitę šią knygą, man pritars, jog autorius tikrai pasistengė, kad daugelis knygoje aprašytų žmonių  turėtų motyvą žudyti.

Na, dar galėčiau rašyti ir rašyti, bet pridursiu tik tiek - skaitysiu visas jo knygas ir kitiems rekomenduosiu. Nors dar nė pati gerai nesuvokiu, kuo detektyvai taip traukia skaitytojus, juk kažin kokios meninės vertės juose nerasi... Tačiau smagu tokiu būdu atsipalaiduoti ir tiek. Kažin ar kada bus gana tų malonumo vienetų, kuriuos renku skaitydama knygas?...

* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...