Keli įdomūs faktai apie autorę: daugiau nieko naujo nepridursiu, keliais sakinukais K. Alvtegen jau paminėjau šiame įraše. Faktas nepaneigiamas - ši autorė tikrai turi kažką tokio, cinkelį, kuris užkabina ir prikausto.
Šis tas iš knygos paraščių*: kaip ir pirmoje knygoje, taip ir šiose dvejose, radau nuorodų į meno kūrinius ar kūrėjus. "Gėdoje" pagrindinė herojė užsuko į vieną galeriją ir pirko antikvarinį paveikslą moteriai, kuriai jautėsi skolinga... dėl jos vyro žūties. Tiesa, paveikslo lemtis neaiški, berods, jis taip ir nebuvo padovanotas dėl tam tikrų aplinkybių, kurios išmušė iš vėžių dovanotoją.
"Išdavystėje" vyrukas, sujaukęs gyvenimą pagrindinei veikėjai, visų pirma sujaukė gyvenimą dar vienai moteriai - jaunai dailininkei, kurios paveikslus jis vėliau sudegino... Nežinau, ar čia mano vaizduotė pernelyg sureikšmino šias detales, ar išties K. Alvtegen turi sąsajų su tapyba. Kadangi rašyti ji pradėjo gana vėlai, tai iki to laiko juk turėjo kažkuo užsiimti, giliai nesikapsčiau, bet nepavyko rasti jokios informacijos apie K. Alvtegen baigtus mokslus ar dirbtus darbus, taigi kodėl negalėtų būti taip, kaip spėju?
* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...
Apie pažintį su knygomis. Kadangi pirkau šias knygas kaip rinkinį, tai vienu ypu abi ir aprašysiu. Nors daug kas sako, kad būtent "Gėda" yra pati geriausia K. Alvtegen knyga, man labiau patiko "Išdavystė". "Gėdoje" visko buvo per daug, per didelė ta gėda ir kaltė, nelabai tikėtina, kad taip būna realiame gyvenime, tokių kraštutinumų nepateisinu, net jei žmogus turi psichologinių bėdų. Iš kitos pusės, jei skaitydama taip pykau ant knygos veikėjų, jog kartais norėjosi abiems pagrindinėms trinktelt per makaulę, kad atsitokėtų, tai gal visgi tai ir yra tos knygos stiprumas? Taip ir mėtausi negalėdama apsispręsti, ar ši knyga tokia stipri, ar istorija gerokai perlenkta. Be to, man pasirodė, kad vietomis atsiranda juodųjų skylių, užsiminta, bet vėliau nepaaiškinta (tikrosios Monikos brolio žūties istorijos, bent kaip aš supratau, ne visos detalės buvo atskleistos arba pvz. kai Monika buvo banke, darbuotojas pavadintas idiotu, atkreipė dėmesį, kad jai reikia išlaikyti vieną vaiką, nors ji lyg ir neturėjo jo, hmm, o gal aš neatidžiai skaičiau ir kažko nesupratau?...) , pritrūko šalutinių veikėjų charakterių, norėjosi visus juos geriau pažinti, bet gal tada knyga būtų per didelės apimties ir nusibostų?...
O štai "Išdavystėje" man nieko netrūko ir nieko nebuvo per daug. Tikroviškai sukurta gyvenimiška istorija, meistriškai nupieštas šeimos gyvenimas. Viskas susukta taip, kad nėra prie ko prisikabinti. Na gal slapčia tikėjausi laimingos pabaigos, bet manau, tada pusė knygos vertės dingtų, taip, kad tikrai neverta kabinėtis ten, kur nėra pagrindo.
Veiksmas. "Gėdoje" persipina dviejų moterų istorijos. Monika - paauglystėje netenka brolio, kaltina save dėl jo mirties, tačiau likimas jai šypsosi, ji - daug pasiekusi medikė, mylima vyrų, tačiau jų neįsileidžia į savo gyvenimą... Maja Brita - įkalinusi save namuose storulė, kuriai gyvenimą suėdė tėvai - religiniai fanatikai. Moterų likimus susieja nelaimingas atsitikimas, dėl kurio save kaltina sąžinės graužaties įsikūnijimas - Monika. Susiparinusi moteriškė nusprendžia paaukoti savo gyvenimą, kad išpirktų kaltę. Kaltę perka slačia. Slapčia nepatinka Majai Britai... Maja Brita irgi nori išpirkti savo kaltę ir gėdą, tai imasi veiksmų... Žodžiu, vargas vargelis. Na, radau knygoje visokių skylučių, bet šiaip patiko, o visiems kitiems, gal tos skylutės netrukdo ar nekrenta į akis, taip, kad mano nuomonė dar ne viskas. Kaip ten bebūtų, pliusiukas šiai knygai nuo manęs priklauso.
"Išdavystė". Knygos pavadinimas kalba pats už save. Neištikimas vyras. Įskaudinta žmona. Meilužės sužlugdymo planas. Vyrukas pasipainiojęs po ranka, kuris turėjo būti tik vienos nakties nuotykis, ima ir sumaišo visas kortas. Sumaišo taip, kad smagu skaityti. Tiksliau, to smagumo mažoka, bet atsitraukti nuo to susinarpliojusio gyvenimo peripetijų tiesiog neįmanoma. Užverti knygą ir dar ilgai sunku įkvėpti pilna krūtine. Gniaužianti kvapą knyga. Pliusas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą