Keli įdomūs faktai apie autorę: fantastikos žanro atstovė iš Suomijos, teigianti, kad didelę įtaką jos kūrybai turi mums gerai žinomi Troliai Mumiai, Narnijos pasaulis, Kalevala, Odisėja ir Iliada, Nibelungų sagos ir... Biblija. Nors ši šventa knyga ją domino ne religiniu aspektu, o kaip vienas mitinių šaltinių, bet perskaičius jos "Trolį" vis tiek sunku patikėti, kad religinė literatūra būtų galėjusi įtakoti J. Sinisalo kūrybą. Vėliau sužinosite, kodėl taip rašau...
Šis tas iš knygos paraščių*: tiesą sakant, skaičiau ir dvejojau: ar surasiu kažką šioje knygoje, kas galėtų patekti į mano paraštes, ar treptelsiu koja ir nieko į jas neįtrauksiu. Kad ir kaip stengiausi skaityti tarp eilučių, man nepavyko... Taigi šįkart paraštės tuščios.
* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...
Apie pažintį su knyga: kadangi kartais tiesiog negaliu atsispirti fantastikai, su dideliu entuziazmu pradėjau skaityti savo skandinaviškojo dvyliktuko fantastikos kūrinį. Aprašymas žadėjo: keistą, tamsią, šiurpą keliančią ir lyg magnetas įtraukiančią įstoriją apie modernios civilizacijos ir laukinio prado susidūrimą. Pamaniau sau - WOW, nerealiai... Čia bus kažkas tokio! O buvo visai kitaip. Nesakau, kad blogai. Bet tikėjausi ne to. Galbūt reikėjo pasidomėti daugiau apie šį kūrinį dar prieš pradedant jį skaityti, galbūt tuomet kitaip būčiau atsiliepusi, bet laiko atgal neatsuksi, o be to, turiu didelių abejonių, ar tai būtų ką nors pakeitę.
Išties jaučiuosi gana dviprasmiškai: įspūdį padarė istorijos realistiškumas, knygos struktūra, kurios skyrius sudaro vis kito veikėjo pasakojimas, tarpuose - mitai, eilės, tekstai apie trolius, kurie tikrai savotiškai unikalūs ir žavūs, taip pat pripažįstu, jog knygos pabaiga stipri, ji mane privertė loštelti ir suklapsėti akimis, bet kažkaip neskaniai skaitėsi visi tie gėjiški kliedesiai ir pagrindinio veikėjo seksualiniai nukrypimai... Aš visai nieko prieš tokius reiškinius, bet visgi manau, kad pateikta ne tuo kampu... O gal visgi ir tuo. Autorė viename interviu teigia, jog ši knyga tarsi galinga metafora apie kitoniškumą mūsų visuomenėje, apie mūsų santykius su tais, kurie skiriasi nuo mūsų ir apie slapčiausias laukines mūsų sielos gelmes... Bėda ta, jog man visi žmonės lygūs, visi savaip kitoniški, bet gerbtini nepriklausomai nuo jo lyties ar seksualinių pažiūrų. Galiu tik pakartoti citatą iš puikaus filmo apie Khaną: yra geri ir blogi žmonės, daugiau jokių skirtumų tarp mūsų nėra... Na, o šiame pasakojime žmonės nei geri, nei blogi, bet atspindėti nei šiaip, nei taip. Per daug neigimai, sakyčiau.
Apie veiksmą. Jaunas įkaušęs fotografas po pasimatymo su savo meile, kuri beje, be atsako, keliauja namo ir kartu su savimi parsitysia troliuką, į kurį kaip tyčia kėsinosi agresyvuai nusiteikusi gauja paauglių. Troliuką fotografas bando prisijaukinti, ieško informacijos apie juos, keistai ir liguistai prie jo prisiriša ir to pasekoje įtraukia į savo susivėlusį gyvenimą buvusius ir esamus simpatukus, kaimynę - sekso vergę, kuri dar jį slapčia ir įsimyli... Veiksmas rutuliojasi be didesnės įtampos, pasaka sekama gana ištemptai, vis laukiau kada gi čia pasipils tos žadėtos tamsybės ir šiurpai, bet vis nepasipylė, nes kaip minėjau, tikėjausi visai ko kito.
Taigi turbūt jau supratote, jog pradžioje kalbėdama apie autorės ir Biblijos ryšį, turėjau mintyje, kad šis pasakojimas visiška priešingybė religinėms dogmoms.
O kas keisčiausia, nors knyga nepatiko, bet pažintį su Johanna Sinisalo norėčiau pratęsti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą