Džiaugiuosi, kad viena draugė nepatingėjo ir veidaknygės sienoje paskelbė apie šį filmą. Ačiū, Jurgita!!! Nuostabus filmas. Senokai žiūrėjau kažką tokio... labai labai senokai... Tai buvo filmas - Aš esu Semas - nepamirštamas ir nepakartojamas, o dabar į topų lentynėlę keliauja štai šis - apie K(h)aną...
Filmai apie kitokius žmones mane visada labai jaudina, graudina, bet kartu džiugina ir motyvuoja. Jų širdys didelės, jausmai tyri, o sugebėjimai neeiliniai ir stebinantys. Toks yra ir Khanas. Musulmonas iš Indijos, po motinos (jos širdis buvo be galo didelė) mirties atvykęs gyventi pas brolį į Ameriką. Khanui - aspergerio sindromas. Jis bijo garsų, naujų vietų, geltonos spalvos, negali taip kaip visi išrerikšti savo jausmų... bet jis taip kaip visi nori mylėti, nori susikurti savo gyvenimą. Ir jam tai pavyksta. Savo nuoširdžiu užsispyrimu paperka gražuolę Mandirą, susibičiuliauja su jos sūnumi, įkuria jaukų namų židinį... Tačiau vieną dieną viskas subyra į šipulius...
Tiesą sakant, niekada nesusimąsčiau, kaip pasikeitė JAV musulmonų gyvenimas po 9/11 įvykių. Visada su giliu liūdesiu galvodavau tik apie amerikiečius, apie jų sugriuvusius pasaulius... O šis filmas privertė pažvelgti ir į kitą pusę... nors išties nėra jokios kitos pusės, ši nelaimė vienodai paveikė visus žmones... tik, kaip Khaną išmokė jo mama, yra geri ir blogi žmonės, daugiau skirtumų nėra, visi esame lygūs, visi - turime teisę gyventi, tikėti, mylėti...
Norisi imti ir papasakoti visą istoriją, kuri išties gana ilga - filmas trunka 2,5 val. Bet, žinot, nepasakosiu, geriau pažiūrėkite, jei dar nematėte. Nesigailėsite.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą