Kai Ada, visai kaip kadaise baigdama mokyklą, klausdavo save: kas aš ir ką noriu veikti?, vėl pajusdavo tuos dilgsnius.. Ji suvokdavo, kad netvarka ir kakofonija, iš prieblandos atsklindantys judesiai ir bilsniai, lyg ten, už sunkių draperijų, kažkas nepailsdamas stumdytų baldus ir kilnotų dėžes su daiktais, ir yra ji. Kad ji visiškai savęs nepažįsta. Neišmano, kaip sugriebti tamsią, nelygią, iš pirštų sprūstančią ir skersvėjų raitomą draperiją ir atidengti nors kraštelį to, kas buvo ji pati: sufokusuoti žvilgsnį ir bent kelias sekundes į save pažiūrėti. O gal už tos draperijos apskritai nieko nėra.
Dar viena rašytoja, su kuria susipažinau per Jurgą Ivanauskaitę. L.S. Černiauskaitė gavo jos vardo premiją. Ilgai galvojau už ką. Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę veiklą - tokia šios premijos formuluotė. Na taip, sakykime, rašyti apie tikėjimą gan drąsu, bet tik tiek... Ar esu teisi taip atsainiai vertindama tyrumo ieškojimą? Nežinau... Bent man tas ieškojimas nebuvo toks akivaizdus. Jei jau rašyti ir kapstytis, tai giliai... O čia... Viską užgožė gana fiktyvi ir mažai tikėtina meilės istorija, o taip pat, nuobodoka pagrindinės veikėjos kančia dėl rašomos disertacijos. Dar labiau nuvylė knygos epilogas. Nepatiko, kad būtent taip buvo sudėti visi taškai ant i...
Vis dėlto šią knygą skaityčiau antrą kartą, ko šiaip jau nedarau. Skaityčiau, nes vietomis pažerta gražių, netgi poetinių, stiklo kamuoliukų (neprisiverčiu rašyti - perlų), taip norisi surinkti juos ir užrakinti savyje (laikyti burnoje, kaip darydavo šios knygos herojė Ada pasislėpusi pas senelę Zuzaną)... Beje, ko gero man ši mirusi senelė ir įstrigo labiausiai, norėjosi daugiau pažinti ją, pasinerti į anūkės ir močiutės santykius, o ne vyro ir moters, ne Dievo ir žmogaus... bet autorė juk ne aš, ir kas man leidžia spręsti, kas geriau, o kas blogiau... Tai tik mano nuomonė, su kuria nebūtina sutikti... ir be to, gal pasidariau tikra trumparegė, kad nesugebu įžvelgti giliau...
Taip pat sudvejojau, gal tai ne ta knyga, kurią reikėjo rinktis pirmai pažinčiai su autore? Tikiuosi dar grįžti prie L.S. Černiauskaitės ir rasti tai, ko ieškau aš.
Kalbant apie Jurgos premiją, smalsu, kas kitąmet ją gaus. Nežinau, ar liks tendencija ją skirti autoriams, kurie ieško Dievo, bet viliuosi, kad tai bus kažkas naujo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą