Kai Ada, visai kaip kadaise baigdama mokyklą, klausdavo save: kas aš ir ką noriu veikti?, vėl pajusdavo tuos dilgsnius.. Ji suvokdavo, kad netvarka ir kakofonija, iš prieblandos atsklindantys judesiai ir bilsniai, lyg ten, už sunkių draperijų, kažkas nepailsdamas stumdytų baldus ir kilnotų dėžes su daiktais, ir yra ji. Kad ji visiškai savęs nepažįsta. Neišmano, kaip sugriebti tamsią, nelygią, iš pirštų sprūstančią ir skersvėjų raitomą draperiją ir atidengti nors kraštelį to, kas buvo ji pati: sufokusuoti žvilgsnį ir bent kelias sekundes į save pažiūrėti. O gal už tos draperijos apskritai nieko nėra.