Gal ir nereikėtų stebėtis, kad nėštukės atmintis šlubuoja, bet visgi keista, kaip staiga pamiršau, kodėl pradėjau rašyti šį dienoraštį (gėėėda)... O juk viskas taip paprasta... Juk dienos bėgte bėga. Ir dargi - viena už kitą greičiau ir greičiau. Susižvalgai su savim veidrodyje ir nustembi: kur praėjo tiek dienų, ką nuveikei įdomaus/naudingo?... Ką gražaus pamatei/sutikai?... O gal prastūmei eilinę parą ir neužfiksavai absoliučiai nieko?... Va todėl ir sugalvojau, kad reikia gaudyti tas neklaužadas sprinteres dienas, sugebėti pačiupti nors vieną vienintelį dienos momentą, o kad atmintis nepakištų kojos, imti ir viską užrašyti... Tikriausiai taip lengviau priversti save nuveikti kažką tokio, ką būtų smagu prisiminti po mėnesio, pusmečio ar metų... Ypač dabar. Kai netrukus laukia tiek įspūdingų "pirmų kartų", išbandymų ir begalė "mamiškų" vargų ir džiaugsmų... Nesinori paskęsti sauskelnių krūvoje ir graudžiai dejuoti, kad ir šiandien, ir vakar vegetavom ar tiesiog stūmėm laiką, skaičiuodami kiek minučių miegojom, kiek minučių verkėm, kiek ilgai žindėm, kokį gu-gu garsą išleidom, kaip nusišypsojom... Nuo viso to tikrai nepabėgsiu ir net neketinu. Natūralu ir normalu, kad tokia kasdienybė ims viršų, o gal ir nugalės... Bet tai bus mano kasdienybė, vienintelė ir nepakartojama. O bet tačiau - tariau sau... Reikia stengtis ir sugalvoti nors vieną vienintelį dalyką, kaip kasdieną padaryti ypatingą, atrasti ją, pamatyti ją ir tiesiog nemiegoti atmerktom akim...
Nežinia kodėl šiandien prisiminiau du šviesulius - Tėvą Stanislovą ir Jurgą Ivanauskaitę... Gal šiedu Ypatingieji sutvisko pasąmonėje dėl to, kad prieš keletą dienų teko laimė pamatyti A. Puipos filmą statytą, pagal mano mylimiausios autorės knygą, "Miegančių drugelių tvirtovė"... Filmas, turiu pasakyti, tikrai nenuvylė, priešingai - paliko neišdildomą įspūdį ir suvirpino giliausias sielos stygas. Istorija apie iš pirmo žvilgsnio purvinas ir vulgarias merginas, pardavinėjusias savo kūną (savanoriškai ar per prievartą), vidutinio amžiaus moterį, išgyvenančią šeimyninę krizę ir be didelių apmąstymų sutikusią priglausti tas tris prostitutes savo namuose... Rodos, vieną akimirką norisi užsimerkti, užsikimšti ausis, negirdėti visų gašlybių, bet tuo pačiu, gerai įsiklausius, išgirsti, kad kalba sužeistos, nuoširdžios sielos, kurių kasdienybė daug daug kartų ypatingesnė nei tavo... Tada vėl iš naujo permąstai vertybes, gyvenimo vingius ir posūkius. Supranti, kad negali smerkti, negali aukštinti, besąlygiškai tikėti ar mylėti... Visas gyvenimas ir kiekviena diena pilna staigmenų - malonių ir tiesiog beviltiškų, kai belieka atsiduoti likimui ir melstis geriausio, melstis, kad ta diena nebūtų paskutinė, kad turėtum šansą viską pakeisti, pradėti iš pradžių ar palikti taip kaip yra, nes tai tavo Kasdienybė, kurioje tu egzistuoji ir matai prasmę...
Ir visai netyčia interneto platybėse aptikau šiuos Tėvo Stanislovo apmąstymus, kurie stebėtinai sutapo su maniškėmis mintelėmis... gražiau, teisingiau ir protingiau neparašysiu, taigi paskaitykit, nors jau ir taip nemažai prirašiau... pagauta va tiesiog tokios kažkokios nenusakomos nuotaikos...
Ar nepastebėjote, kaip nuo pat mažų dienų norime būti pastebimi? Atrodo, kad mūsų siela įimdama į save kitų mylimą žvilgsnį, tarytum įgyja apstesnės gyvybės. Mes vienas kitą maitiname ne vien paduodami duonos ar vandens, bet ir vienas į kitą pažvelgdami. Šią ypatybę turi ne tik žmonės, bet ir dienos. Jos trokšte trokšta, kad mes jas įimtume ir taptume kupini dienų.
Bet, deja, kaip dažnai girdime apie “praleistą laiką”. Kaip sako Šv. Raštas, dienos yra piktos ir pavydžios. Jų atgal priprašyti nebeįmanoma.
Kas nėra pajutęs savo širdyje skausmo, tuštumos, klaikumos? Ir to kaip skaudžiai mus baudžia laikas už jo paniekinimą!
Kodėl vakare mums kartais atrodo, kad diena buvo nevykusi, negraži, “nei šiokia, nei tokia”, be kontūrų, be pavidalo? Kontūrus ir pavidalą dienai suteikia dienotvarkė. Norint, kad mūsų sielos strėnos būtų sujuostos, reikia pirmiau sujuosti dienos strėnas, ir tada nejučiomis pati mūsų siela taps gražesnė, solidesnė.
Mums kartais atrodo, kad dienos labai nuobodžios, monotoniškos. Taip yra dėl to, kad mes iš arčiau tų dienų nepažįstame. Jei arčiau jas pažintume, tai būtume labiau jas pamilę ir pamatytume, kad kiekviena dienos valandėlė graži.
O! Baisų įrankį turi užpykdytoji diena. Ji kaip akmeniu užmuša mūsų “proto aštrumą”. Ji atšipina mūsų skvarbumą, ir štai mes jau skundžiamės bukaprotiškumu.
Gerai praleistos dienos suteikia mūsų protui aštrumo, sielai – gyvybės ir pilnumo.
Bet kas iš mūsų nekenčia nuo piktų dienų smūgių?
1992 m. rugpjūčio mėn. 8 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą