2013 m. kovo 21 d., ketvirtadienis

G. Bleizgys "Sodas" ir odė poezijai.




Kadangi šiandien Pasaulinė poezijos diena, tai reikia tarti žodį ir apie ją. Šįkart trumpa odė Gintaro Bleizgio eilėms.
Interpretacijos nebus,  kalbėsiu jausmais, neįspraustais į jokius analizių reikalavimus ir rėmus. Juolab kad G. Bleizgio poezija taip pat netelpa į jokius apibrėžimus, neturi taškų, kablelių, daugtaškių ir šauktukų. O jų ir nereikia. Skaitytojas arba intuityviai susidėlioja skyrybos ženklus ir pauzes, arba kiekvieną kartą gali skaityti taip, kaip atrodo tinkamiausia. Savaip. Vienaip Jonos žodžius, kitaip lietaus permirkusias eiles ir dar kitaip atsiminimus apie mamą, kurie, beje, man patiko labiausiai. Nors visas rinkinys tarsi kasdienybės fiksavimas tais žodžiais, kurie glūdi kiekviename mūsų ir regis pats esi tą patį išgyvenęs, pajautęs, bet neužrašęs, o jei ir užrašęs tai skamba kitaip...

laiškas

I

visą žiemą snigo
o dabar sniego 
nė ženklo

jau pripratau
atrodo kad 
niekada ir nebuvo

mama aš niekur
neįsirašiau
tavo balso

nežinojau
kad jis taps
nepasiekiamas

II

reikės tvarkyt tavo kapą
nes žemės įgriuvo 
pasaulis kas dieną įgriūva

iš naujo aptverti rinkti
uogas šaukti miške tarytum
būtume pasiklydę

tarytum tuoj

atsiliepsi

III

visi tavo daiktai taip ir liko
ir jeigu sugrįžtum - -

žinai
jie dar tinkami

3 komentarai:

  1. Su poezija taip jau būna, arba supranti, arba ne, arba mėgsti, arba nekenti :) man visi žanrai patinka, net tada, kai kažko nesuprantu, kai akivaizdu, kad kūrinys nėra aukštos meninės vertės, vis vien visada ieškau pliusų, nors minusiukai bado akis :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Beje, kaip tik į mūsų temą - iq.lt šiandien paskelbtame Bleizgio interviu, cituoju:

    "– Apie supratimą. Esate sakęs, kad idealus skaitytojas yra tas, kuris supranta, ką autorius parašo. Nieko daugiau nenorite. Ar tai vis dėlto nėra retokai išsipildantis noras?

    – Aš stebiuosi, bet žmonės supranta (juokiasi). Nors iš tiesų yra daug žmonių, kurie apskritai nesuvokia šiuolaikinės poezijos, jiems galbūt artimesnė prieškario metų kūryba, kurioje viskas aiškiau. Kai pats ėmiau suprasti šiuolaikinę poeziją, daug galvojau, kaip čia paaiškinti žmonėms, lyg ir nėra čia ko nesuprasti.

    Mano knygos „Jonas Krikštytojas“ pradžioje yra paimta citata apie sėjimą iš Biblijos. Mintis ta, kad jei nenumirštama, tai ir neatgimstama. O knyga baigiasi eilutėmis, kad guluosi į dirvožemį, pasitikiu tavimi… „Sode“ kalbama apie vaisius. Ir tada ima kas nors ir parašo, kad Bleizgys vis dėlto nueina į žemdirbystės tradiciją… Tada man aišku, kad mano kūrybos visiškai nesuprato. Net jei ir giria, bet matai, kad nesuvokia, tai kas iš to? Ne tą knygą giria."

    AtsakytiPanaikinti