Liko nepilni du mėnesiai iki šio iššūkio pabaigos. Kol kas pasiduot neketinu, bet deja, deja - matyt šiemet savo dvyliktuko neįveiksiu. Geriausiu atveju perskaitysiu dar porą - trejetą knygų. Prie kitų anksčiau ar vėliau būtinai sugrįšiu, nes visas knygas, įtrauktas į šį sąrašą, dėl vienokių ar kitokių priežasčių perskaityti labai labai noriu. Čia ne šiaip "must read" sąrašas.
Dabar apie ketvirtą "įveiktą" knygą. Na, tiesą sakant, rimtos priežasties, kodėl užsimaniau perskaityti J. Gaarder "Sofijos pasaulį" kaip ir nebuvo. Tiesiog žinojau, kad kai kurie draugai ją skaitė ir atsiliepimai buvo patys geriausi. Be to, Norvegija mano sielai labai miela ir ypatinga, todėl norisi pažinti ir šios šalies literatūrą, o "Sofijos pasaulio" kūrėjas būtent ir yra norvegas.
Man, turbūt kaip ir daugeliui, universitete teko susidurti su filosofijos įvadu, o kiek vėliau ir su teisės filosofija. Tas susidūrimas su šiuo mokslu, sakyčiau, buvo visai malonus, na bent iš dalies... Ir jei būčiau dėstytoja, tikrai rekomenduočiau visiems studentams perskaityti "Sofijos pasaulį". Na taip, gal teisininkams siūlyti tokio lygio "vadovėlius" kiek neįprasta ir įvairaus plauko snobams tai netgi pasirodytų neprimintina, bet mano kuklia nuomone, toks "vadovėlis" duotų daug daugiau naudos nei sausa teorinė medžiaga, su kuria, ko gero, perskaitęs "Sofijos pasaulį" ne vienas fuxas norėtų susipažinti artimiau.
Taigi, iš šios ilgos įžangos jau aišku, kad knygoje gvildenami filosofiniai klausimai ir jie pateikti savotišku ir savitu būdu, autoriaus idėja sveikintina ir skatintina bei visokia kitokia -intina :) Knyga kaustė dėmesį ir mintys vis grįždavo į šios istorijos puslapius, su nekantrumu laukdavau laisvos minutės, kad galėčiau pasinerti į filosofinius brūzgynus kartu su pagrindine knygos heroje Sofija.
Manau, kad "Sofijos pasaulį" atsiversiu dar ne kartą, ir žinau, kad kaskart jis man pasirodys vis kitoks. Šįkart knygą labiausiai "mačiau" iš sau aktualios pusės. Mamos akimis. Pasirodo, mano vaikas didis filosofas. Nes kaip sakė knygos veikėjas Albertas: "VIENA, KO REIKIA, NORINT TAPTI GERU FILOSOFU, YRA GEBĖJIMAS STEBĖTIS. Visi maži vaikai moka stebėtis. Kitaip ir būti negali. Vos po kelių mėnesių jie išstumiami į naujut naujutėlį pasaulį. Bet rodos, augant sugebėjimas stebėtis nyksta".
Pripažįstu, kad kartais pavargstu nuo savo mažojo filosofo gebėjimo visu kuo stebėtis ir su džiaugsmingu virpuliu tyrinėti aplinką, bet turiu pripažinti, kad visiškai nenoriu, jog laikui bėgant tas gebėjimas nyktų, nenoriu, kad pasaulis jam taptų įpročiu. Noriu (kaip ir Albertas norėjo dėl Sofijos), kad mano vaikas gyventų atviromis akimis, kad pasaulis jam būtų įdomi mįslė, o ne pilka ir rutiniška kasdienybė
Noriu noriu noriu.
Stengsiuos, kad taip ir būtų.
(Žodžiu, turiu sau didelį uždavinį.)
Rašau riebų dešimtuką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą