Seserų diena

    

Turėdama seserį, kad ir kaip toli ji gyventų,pasaulyje nesi vieniša. (P.Dagdeil)

   Praėjo Mamos diena, vėliau - Tėvo, ir visa savo esybe pajutau, kad visgi kažko trūksta... Trūksta dar vienos ypatingos dienos - Sesers. O ji, pasirodo, yra. Tik ne tokia žinoma kaip gimdytojų dienos.

   Panaršiusi internete, radau, kad Sesers diena švenčiama pirmąjį rugpjūčio sekmadienį, daugiau informacijos ta tema nedaug, tačiau turbūt ir taip aišku, ką reikia daryti tą dieną, ar ne? Reikia džiaugtis ir švęsti. Juk taip gera turėti sesę, su kuria daliniesi ir džiaugsmu, ir vargu, su kuria gali pakalbėti iš širdies, kuri išklausys ne tik rimtus pasvarstymus, bet ir įvairiausio lygio nusišnekėjimus, jei reikės patars ir padės...

   Ne paslaptis, kad vaikystėje dažniausiai būna toks etapas, kai atrodo, jog Ji - sesuo - didžiausia priešė, visuomet teisi tėvų akyse, visuomet gaunanti tai, ko nori, visuomet geresnė... Neretai kimbi į plaukus, braižaisi ir draskaisi - kraujas liejasi laisvai :) Bet po kibiro išlietų ašarų ir vos kelių akimirkų vėl kartu bandai užkariauti pasaulį (arba bent jau kiemo draugus). O po to net nepastebi, kaip tas etapas praeina, į viską imi žiūrėti kitaip ir suvoki, kad tas žmogus tikrai ypatingas ir reikia dėkoti likimui (bei tėvams), kad Ją turi...

   Tikriausiai dar birželio mėnesį, parašiau sesei žinutę ir paklausiau, ką veiksi rugpjūčio 5 dieną, juk žmogus užimtas ir negali žinoti, ar ras tau laisvą minutę :) Tikiuosi, kad ras ir vienaip ar kitaip ryt paminėsim šią gražią dieną, Sesers dieną. Ir ne tik šiemet, bet kiekvienais metais... Kad ir kur būtume, kad ir ką veiktume, pirmas rugpjūčio sekmadienis tegul būna mūsų diena.

   

   Jei ir Tu turi sesę, būtinai ją pasveikink. Gali panaudoti internete kažkada skraidžiusį anekdotą:

Blondinės laiškas seseriai:
Brangioji sese, rašau laišką lėtai, nes žinau, kad greitai skaityti nemoki. Norėjau įdėti tau 100 litų, bet jau užklijavau laišką. Žinau, kad pagimdei vaikelį, bet nesakei ką, ar mergaitę ar berniuką, todėl dabar nežinau kas aš, ar teta ar dėdė...

arba tiesiog nuoširdžiai pasakyti: "Ačiū, kad esi. Myliu Tave." 

P.S. Nepyk, kad mušausi, kai buvau maža ;)