Rodomi pranešimai su žymėmis Mintys. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Mintys. Rodyti visus pranešimus

2013 m. vasario 7 d., ketvirtadienis

Dėžutė.



Rašyti gali visi. Tik reikia atsisėsti ir rašyti. Jei tik randi tam laiko. Aš nusprendžiau jo surasti. Negalėjau kitaip. Mano sūnus, kuriam neseniai sukako vieneri, turi kažkokią paslaptį, kurios niekaip negaliu įminti. Jo potraukis kartoninėms dėžutėms yra gana neįprastas. Visas būtina paragauti, atsikąsti, jei didesnė - įlįsti ar bent jau ant jos užlipti. Jei mėgini dėžutę pakeisti žaislu ar kitu daiktu, sulauki didžiulio pasipriešinimo... Tai štai, įkvėpta jo meilės dėžutėms, atsisėdau ir parašiau, nežinau, kas tai - pasaka, vizija, rašinėlis sau ar sūnui, nepretenduoju nei į premijas, nei į rašytojų gretas, bet dalinuosi su visais, nes senokai čia kažkuo dalinausi...


2012 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Pažadai ir tikslai



Kaip seniai tai dariau!!! O prisiminti ir pakartoti verta. Anksčiau mėgau prieš naujus metus prisigalvoti sau įgyvendinamų ir kartais (dažnai) neįgyvendininamų tikslų. Kai kurie tikslai taip ir likdavo tik pažadais... Bet mano kuklia nuomone, reikia iš savęs reikalauti šiek tiek daugiau nei gali. Ir kam tada tie tikslai, jei jie tokie paprasti, kasdieniški ir itin apčiuopiami, suskaičiuojami? Taip, sutinku, galbūt pasitenkinimas ir savivertė išauga, matant prieš save tikslius skaičiukus, kurie gražiai ir nuosekliai mažėja arba didėja bėgant dienoms iki finišo tiesiosios. Bet aš esu tas žmogus, kuris šiek tiek idealizuoja, maksimalizuoja ... sakyčiau netgi - haliucionizuoja ir taip toliau, ir panašiai.

2012 m. gruodžio 8 d., šeštadienis

Apie šypsenas.



Negalvokit, kad aš specialiai ieškau visokių akcijų ir paramos projektų... Tiesiog  pamatau ir negaliu nepadėti. Net tada, kai pačiai ta pagalba būtų ne pro šalį... Bet vis tiek jau vien nuo tos minties, kad kažkam galiu padovanoti šypseną, imu skrajoti kaip ant sparnų. Dovanoti gera. Ir mažiems, ir dideliems. Ir saviems, ir svetimiems.

2012 m. gruodžio 3 d., pirmadienis

Sapnai.







Yra keletas važiavimo mašinoje būdų (čia turiu mintyje ne tas šunų trobeles, žinoma, kirtis ant ū ilgosios šiuo atveju), taigi, vadinasi, važiuoti galima: a) tyloje, b) garsiai klausantis muzono, c) santūriai niūniuojant ir (ne)pataikant į subtilių garsų taktą, d) diskutuojant su bendrakeleiviais ir... dar vienas, kuris man ypač prie širdies. 

2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

The blogger TAG



Pamenat vaikystėj klasiokams pildydavom albumus su klausimais, reikėdavo dar ką nors nupiešti ir palinkėti.Vakar ir vėl teko prisiminti tą gražią tradiciją, ačiū, Graca.

2012 m. spalio 17 d., trečiadienis

Užkoduota kalba.

   Anądien su mama ir sese vartėme senas nuotraukas ir atradom šį bei tą įdomaus, vieningai nusprendėme, kad tuo įdomiu radiniu būtinai reikia pasidalinti.
   Vaikystėje fantazijos netrūko (beje, dar ir dabar ta vaizduotė puikiai veikia), todėl prisigalvoti velnioniškai smagios veiklos, kas be ko, sugebėdavome. Su artimiausiomis kaimynėmis ir keliais giminaičiais sukūrėme grupę ROKOKO 5, surengėme vienintelį ir nepakartojamą koncertą (tai buvo labiau panašu į beždžioniukų diskoteką), sukvietėme močiutes ir senelius, surinkome pinigus už "bilietus" ir vėliau bėgom ledų į parduotuvę "ant kalniuko". Ledai buvo skanūs. "Saulės" ledai. Kainavo du litus, buvo brangiausi. Vėliau leidome laikraštį (pavadinimas, susijęs su žodžiu Kronikos, ne?), būtų įdomu dabar atrasti bent vieną egzempliorių. Dar vėliau įvyko renginys pavadinimu "Visų žvaigždžių suvažiavimas". Draugė Austė atstovavo Britni Spyrs, Monika - Eminemą, na o aš buvau Šakyra. Tiesa, nors jau buvau panelė dėvinti liemenėlę (su užpildu, be abejo), kažkaip nepamenu šio renginio, matyt, atmintis pratrynė ar nustūmė į gilesnį smegenų kampą, bet sesuo parodė nuotrauką, kurioje aš garbanotais plaukais, tigro raštais marginta palaidinuke ir atvira bamba, tai berods, kažką per miglą pamenu... Na, žinoma, kolegės taip pat buvo pasipuošusios atitinkamai.
   Buvo dar daug įvykių ir renginių, net sunku dabar juos visus atgaminti, bet kadangi pasitaikė įdomusis radinys, tai papasakosiu apie slaptą grupę, pavadinimu JAM ("uogienė" arba "Justė, Austė, Monika", gal ir daugiau buvo pavadinimo šifravimo variacijų, deja, nepamenu).

2012 m. spalio 7 d., sekmadienis

Nesutikti.

Šiandien noriu pasidalinti mintimis, kurias sukėlė šiame super duper bloge, paskelbtas įrašas apie toleranciją.

Klausimas. Ar man sunku toleruoti, kito žmogaus nuomonę? Atsakymas. Ne. Aš visada išklausau. Visada suprantu, kad tai jo/jos nuomonė, jo/jos tiesa. Bet pati nebūtinai turiu daryti taip, kaip sako jie, ar ne?..

Kitas klausimas. O ar sunku išsakyti savąją nuomonę nors žinai, kad ji bus visiškai priešinga tam asmeniui, su kuriuo kalbiesi, kad jis nenorės suprasti, nenorės girdėti, ims dar garsiau skelbti savo tiesas ir jas piršti, kaip vienineteles ir geriausias? Taigi kitas atsakymas. Labai sunku. Labai labai.

2012 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

Padovanok knygą savo bibliotekai

Ruduo rudenėlis...

Tas spalvotas rugsėjis...

Kažko pradžia.

Kažko pabaiga.

Man rugsėjis, be jokios abejonės, asocijuojasi su knygomis. Iki kaulų čiulpų įaugęs tas su niekuo nesupainiojamas knygų kvapas, kuris dar mokyklos laikais žadindavo norą grįžti į suolą ir neskausmingai atsisveikinti su vasaros atostogomis. Taip taip. Su nekantrumu laukdavau mokslų, kad galėčiau įnikti į knygas. Visokiausias. Biologijos, istorijos, literatūros - žinoma. Gal kiek mažiau traukdavo tiksliųjų mokslų vadovėliai, bet ir juos mielai perversdavau ir žvilgteldavau, ko šiemet išmoksiu :) Universitete taip pat - peržvelgusi sąrašus, skubėdavau bibliotekon, kad susirinkčiau tai, ko reikia (ir nereikia)... Nesakau, kad visas storiausias teisines knygas perskaitydavau ir suvirškinusi informaciją ją pasisavindavau, bet vis tiek šis bei tas galvoje užsiliko :)

2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Mūsų dienos kaip šventė...

   Noriu prisiminti ir Jums dar kartelį priminti Tėvo Stanislovo žodžius:

"Mums kartais atrodo, kad dienos labai nuobodžios, monotoniškos. Taip yra dėl to, kad mes iš arčiau tų dienų nepažįstame. Jei arčiau jas pažintume, tai būtume labiau jas pamilę ir pamatytume, kad kiekviena dienos valandėlė graži."

   Vis galvoju ir galvoju apie tai, kaip tą kasdienybę paversti nemonotoniška ir nenuobodžia, kartais pavyksta, o kartais ne... Dažniausiai visgi - ne. Kadangi užsisuki apmąstymų/dvejonių/abejonių/savigraužos rate ir negali ištrūkti iš jo, taip ir bėga lekia dienos iš arčiau nepažintos.

   Beieškodama Sesers dienos, radau begalę švęstinų progų, jei tik labai nori, kasdien rasi po šventę, kurią gali paminėti ir galbūt taip iš arčiau pažinti savo kasdienybę.

2012 m. rugpjūčio 4 d., šeštadienis

Seserų diena

    
Turėdama seserį, kad ir kaip toli ji gyventų,pasaulyje nesi vieniša. (P.Dagdeil)

   Praėjo Mamos diena, vėliau - Tėvo, ir visa savo esybe pajutau, kad visgi kažko trūksta... Trūksta dar vienos ypatingos dienos - Sesers. O ji, pasirodo, yra. Tik ne tokia žinoma kaip gimdytojų dienos.

2012 m. sausio 17 d., antradienis

Kasdienybės atradimai

       Gal ir nereikėtų stebėtis, kad nėštukės atmintis šlubuoja, bet visgi keista, kaip staiga pamiršau, kodėl pradėjau rašyti šį dienoraštį (gėėėda)... O juk viskas taip paprasta... Juk dienos bėgte bėga. Ir dargi - viena už kitą greičiau ir greičiau. Susižvalgai su savim veidrodyje ir nustembi: kur praėjo tiek dienų, ką nuveikei įdomaus/naudingo?... Ką gražaus pamatei/sutikai?... O gal prastūmei eilinę parą ir neužfiksavai absoliučiai nieko?... Va todėl ir sugalvojau, kad reikia gaudyti tas neklaužadas sprinteres dienas, sugebėti pačiupti nors vieną vienintelį dienos momentą, o kad atmintis nepakištų kojos, imti ir viską užrašyti... Tikriausiai taip lengviau priversti save nuveikti kažką tokio, ką būtų smagu prisiminti po mėnesio, pusmečio ar metų... Ypač dabar. Kai netrukus laukia tiek įspūdingų "pirmų kartų", išbandymų ir begalė "mamiškų" vargų ir džiaugsmų... Nesinori paskęsti sauskelnių krūvoje ir graudžiai dejuoti, kad ir šiandien, ir vakar vegetavom ar tiesiog stūmėm laiką, skaičiuodami kiek minučių miegojom, kiek minučių verkėm, kiek ilgai žindėm, kokį gu-gu garsą išleidom, kaip nusišypsojom... Nuo viso to tikrai nepabėgsiu ir net neketinu. Natūralu ir normalu, kad tokia kasdienybė ims viršų, o gal ir nugalės... Bet tai bus mano kasdienybė, vienintelė ir nepakartojama. O bet tačiau - tariau sau... Reikia stengtis ir sugalvoti nors vieną vienintelį dalyką, kaip kasdieną padaryti ypatingą, atrasti ją, pamatyti ją ir tiesiog nemiegoti atmerktom akim...