Nesutikti.

Šiandien noriu pasidalinti mintimis, kurias sukėlė šiame super duper bloge, paskelbtas įrašas apie toleranciją.

Klausimas. Ar man sunku toleruoti, kito žmogaus nuomonę? Atsakymas. Ne. Aš visada išklausau. Visada suprantu, kad tai jo/jos nuomonė, jo/jos tiesa. Bet pati nebūtinai turiu daryti taip, kaip sako jie, ar ne?..

Kitas klausimas. O ar sunku išsakyti savąją nuomonę nors žinai, kad ji bus visiškai priešinga tam asmeniui, su kuriuo kalbiesi, kad jis nenorės suprasti, nenorės girdėti, ims dar garsiau skelbti savo tiesas ir jas piršti, kaip vienineteles ir geriausias? Taigi kitas atsakymas. Labai sunku. Labai labai.

Dažnai žinodama, kad mano žodžiai atsimuš, kaip į sieną, imu ir nutyliu, pabijau atsikirsti, neišdrįstu pasakyti to, ką žinau, ką girdėjau, ką manau esant teisybe. O kartais būna ir taip, kad atsakymą sugalvoju pavėluotai ir vėliau nebesinori pradėti diskusijos (ginčo?) iš naujo...

Iš to seka dar vienas klausimas. Ir kur veda tokie nutylėjimai, neišsakytos mintys? Atsakymas akivaizdus. Niekur. Ir netgi  dar blogiau. Gali pradėti vengti bendrauti su tuo asmeniu, su kuriuo nerandi bendros kalbos,  (ap)kalbėti jį su kitais... Žodžiu, prasideda negeri dalykai, kurie nepriveda prie gero. 

O kas jeigu imtum ir išdrįstum paprieštarauti? Padiskutuoti. Kad ir pakeltu tonu, jei kitaip neišeina...

Gal tada išeitų kažkas gero? Pradedu tuo tikėti ir labai norisi išmėginti naują taktiką, vietoj nutylėjimų ir bandymo išvengti konfliktų.

Interneto platybėse labai įkvepianti kalba šia tema.

http://www.ted.com/talks/margaret_heffernan_dare_to_disagree.html

Apie tai, kaip galima tobulėti, atrasti sprendimus per diskusijas, per konfliktą. Pozityviąja prasme. Apie tai, kaip būtina išmokti nesutikti, kad augtų sąmoningesnė karta...

Gražaus sekmadienio ir naujos darbo savaitės. Gal ir Tu išdrįsi ją pradėti kitaip?