Taip seniai neskaičiau jokios knygos, kad ko gero net negaliu objektyviai vertinti šio romano. Bet pamėginsiu. Nemėgstu atskleisti daug knygos detalių, kad būsimas skaitytojas galėtų pats jas atrasti, todėl įdedu tik trumpą ištrauką iš oficialaus aprašymo:
Keturiolikmetė Triksė Stoun – paprasta tarp draugų populiarumo siekianti mergaitė, tėvų – komiksų dailininko Danieliaus Stouno ir vietos koledže Dantės „Pragarą“ dėstančios Lauros Stoun – pasididžiavimas. Stounų šeima gyvena iš pažiūros ramų, kone idilišką gyvenimą. Tačiau pirmoji nelaiminga Triksės meilė ir mergaitę užgriuvusios nelaimės sudrebina ne tik jos, bet ir visų kitų šeimos narių gyvenimą, priversdamos prisiminti giliai užslėptus skausmingus praeities įvykius ir išgyvenimus. Bandydami padėti dukrai, mergaitės tėvai patys turi pereiti tikrus „pragaro ratus“, siekdami nugalėti praeities ir dabarties šmėklas ir prisikelti naujam gyvenimui.
Taigi ši knyga apie šeimą ir ją ištikusius sunkumus. Norom nenorom skaitai ir galvoji apie save, apie savo šeimą ir taip įsijauti į herojų išgyvenimus, kad jautiesi paliestas iki pat savasties gelmių. Gal tokius potyrius išgyvenau tik aš, gal kiti skaitytojai taip nesureikšmino šios išgalvotos (nors pasakojimas atrodė labai įtikėtinas ir realus) istorijos, bet mane ji gerokai paveikė.
Jau ne kartą pati sau uždaviau klausimą, kaip būti gera mama? Ką daryti, kad tavo vaikas užaugtų toks, kuriuo galėtum didžiuotis ir džiaugtis, kad tai dalelė tavęs... Nesu akla svajotoja ir rožinių akinių gerbėja. Suprantu, kad nuo klaidų nė vienas nesame apsaugotas. Žinau, tik tiek, kad ir kas nutiktų, visada norėsiu apginti ir apsaugoti savo sūnų (ir, žinoma, kitus vaikus, jei/kai jų bus)... Tikriausiai visos mamos ir tėvai darytų tą patį. Bet kas blogiausia, kad negali visuomet išlikti budrus ir užbėgti nelaimėms už akių. Nors labai norėtųsi turėti tokią supergalią (beje, apie įvairias super galias kalbama ir šioje knygoje), bet visgi supranti, kad negali ištisai galvoti vien apie kitus, numatyti ėjimus ne tik tau artimų žmonių, bet ir tų, su kuriais tenka susidurti savo gyvenimo kely... Negali galvoti vien apie kitus, nes kartais ir pačiam reikia pagalvoti apie savo bėdas, reikia, kad net galbūt kas nors kitas pagalvotų ir priimtų sprendimą už tave... Bet visi sutiktų su tuo, kad kai pernelyg daug mąstai apie save, imi nepastebėti įvairiausių dalykų, kurie vyksta priešais tavo nosį. Tai ir yra mano išmokta pamoka, perskaičius šią knygą... Nepamiršti, kad šeima yra tavo tvirtovė ir ginti bei puoselėti ją - tik tavo pareiga ir tikslas, kad negalima užsimiršti ir užsimerkti prieš sunkumus, kurie neišvengiami gyvenant šeimoje, visuomenėje, pasaulyje...
Patiko. Rašau 10.
Pagal šią knygą taip pat yra pastatytas ir filmas. Gal kada pažiūrėsiu, bet esu tikra, jog mano vaizduotė bus gerokai pranokusi tą filmą. Visada taip būna.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą