TOP 10: Moliūgėliams ir jų mamytėms

   Už lango vis dar netrūksta spalvų, dar margi lapai puošia medžius, jų dar pilna ant žemės, bet jau tuoj tuoj vėjas nuplėšys paskutinius spalvotus akcentus,  uolūs tvarkdariai sušluos visa tai, kas painiojasi po kojomis... Rinkinukas, kad dar šiek tiek pratęstume rudeninę harmoniją:

PIRMADIENIO CITATA

ŠVENČIAM DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ DIENĄ.

Šokoladinių keksiukų diena.

Apie keksiukus ir jų kilmę šiek tiek galite pasiskaityti čia.

Būtina švęsti tokią šventę, juolab, kad mano sūnui šiandien devyni mėnesiukai.

Taigi renkuosi receptą:

Užkoduota kalba.

   Anądien su mama ir sese vartėme senas nuotraukas ir atradom šį bei tą įdomaus, vieningai nusprendėme, kad tuo įdomiu radiniu būtinai reikia pasidalinti.

   Vaikystėje fantazijos netrūko (beje, dar ir dabar ta vaizduotė puikiai veikia), todėl prisigalvoti velnioniškai smagios veiklos, kas be ko, sugebėdavome. Su artimiausiomis kaimynėmis ir keliais giminaičiais sukūrėme grupę ROKOKO 5, surengėme vienintelį ir nepakartojamą koncertą (tai buvo labiau panašu į beždžioniukų diskoteką), sukvietėme močiutes ir senelius, surinkome pinigus už "bilietus" ir vėliau bėgom ledų į parduotuvę "ant kalniuko". Ledai buvo skanūs. "Saulės" ledai. Kainavo du litus, buvo brangiausi. Vėliau leidome laikraštį (pavadinimas, susijęs su žodžiu Kronikos, ne?), būtų įdomu dabar atrasti bent vieną egzempliorių. Dar vėliau įvyko renginys pavadinimu "Visų žvaigždžių suvažiavimas". Draugė Austė atstovavo Britni Spyrs, Monika - Eminemą, na o aš buvau Šakyra. Tiesa, nors jau buvau panelė dėvinti liemenėlę (su užpildu, be abejo), kažkaip nepamenu šio renginio, matyt, atmintis pratrynė ar nustūmė į gilesnį smegenų kampą, bet sesuo parodė nuotrauką, kurioje aš garbanotais plaukais, tigro raštais marginta palaidinuke ir atvira bamba, tai berods, kažką per miglą pamenu... Na, žinoma, kolegės taip pat buvo pasipuošusios atitinkamai.

   Buvo dar daug įvykių ir renginių, net sunku dabar juos visus atgaminti, bet kadangi pasitaikė įdomusis radinys, tai papasakosiu apie slaptą grupę, pavadinimu JAM ("uogienė" arba "Justė, Austė, Monika", gal ir daugiau buvo pavadinimo šifravimo variacijų, deja, nepamenu).

TOP 10: rakandėliai ir virtuvė.

Mieli niekučiai jaukumui:

Pirmadienio citata

Nesutikti.

Šiandien noriu pasidalinti mintimis, kurias sukėlė šiame super duper bloge, paskelbtas įrašas apie toleranciją.

Klausimas. Ar man sunku toleruoti, kito žmogaus nuomonę? Atsakymas. Ne. Aš visada išklausau. Visada suprantu, kad tai jo/jos nuomonė, jo/jos tiesa. Bet pati nebūtinai turiu daryti taip, kaip sako jie, ar ne?..

Kitas klausimas. O ar sunku išsakyti savąją nuomonę nors žinai, kad ji bus visiškai priešinga tam asmeniui, su kuriuo kalbiesi, kad jis nenorės suprasti, nenorės girdėti, ims dar garsiau skelbti savo tiesas ir jas piršti, kaip vienineteles ir geriausias? Taigi kitas atsakymas. Labai sunku. Labai labai.

Jodi Picoult - Dešimtasis ratas

    

     Taip seniai neskaičiau jokios knygos, kad ko gero net negaliu objektyviai vertinti šio romano. Bet pamėginsiu. Nemėgstu atskleisti daug knygos detalių, kad būsimas skaitytojas galėtų pats jas atrasti, todėl įdedu tik trumpą ištrauką iš oficialaus aprašymo:

   Keturiolikmetė Triksė Stoun – paprasta tarp draugų populiarumo siekianti mergaitė, tėvų – komiksų dailininko Danieliaus Stouno ir vietos koledže Dantės „Pragarą“ dėstančios Lauros Stoun – pasididžiavimas. Stounų šeima gyvena iš pažiūros ramų, kone idilišką gyvenimą. Tačiau pirmoji nelaiminga Triksės meilė ir mergaitę užgriuvusios nelaimės sudrebina ne tik jos, bet ir visų kitų šeimos narių gyvenimą, priversdamos prisiminti giliai užslėptus skausmingus praeities įvykius ir išgyvenimus. Bandydami padėti dukrai, mergaitės tėvai patys turi pereiti tikrus „pragaro ratus“, siekdami nugalėti praeities ir dabarties šmėklas ir prisikelti naujam gyvenimui.

   Taigi ši knyga apie šeimą ir ją ištikusius sunkumus. Norom nenorom skaitai ir galvoji apie save, apie savo šeimą ir taip įsijauti į herojų išgyvenimus, kad jautiesi paliestas iki pat savasties gelmių. Gal tokius potyrius išgyvenau tik aš, gal kiti skaitytojai taip nesureikšmino šios išgalvotos (nors pasakojimas atrodė labai įtikėtinas ir realus) istorijos, bet mane ji gerokai paveikė.