Šiandien skaičiuoju paskutines savaites iki didžiojo pasimatymo su mažuoju (?) pilvelio gyventoju. Tiesą sakant, niekaip negaliu patikėti, kad jau prabėgo 37 savaitės. Na, kartais jos ne bėgo, o slinko... Kupinos nerimo ir baimių. Kartais skriejo kaip raketa skubanti į mėnulį. Rodėsi, kad tiek daug dar reikės nuveikti ir nusipirkti, maniau nespėsim, nepasiruošim... O paskutinės dienos greičiausiai labai prailgs. Kaip ten bebūtų - toks tas laukimas. Nieko nepakeisi, nepaskubinsi ir neužlaikysi.
Nors nuolat girdi, kad reikia džiaugtis tuo stebuklingu įvykiu, mėgautis kiekviena akimirka, bet tikriausiai tik nedaugelis mamų gali pasidžiaugti lengvu ir sklandžiu devynių mėnesių laikotarpiu... Vienas mamas nuolat pykina, kitas - kankina įvairūs skausmai: pilvo, skrandžio, galvos, kaulų ir kitų pačių neįtikimiausių vietų... Trečioms prasideda panika paskaičius keletą knygų nėščiosioms ar įlindus ir paskendus Supermamų lobyne... Ten tiek patarimų, kad sunku atsirinkti, kuris geras, o kuris visai nieko vertas... Kiek galvosūkių atsiranda dėl maisto/gėrimų/prieskonių/vaistų/gyvūnų. Tik užmesk akį į kokį straipsnį, o ten - vieni įspėjimai ir rekomendacijos... To nevalgyk, ano negerk... O kur dar visi prietarai, gandai ir mitai.
Svečiuose įtariai žiūri į kiekvieną patiekalą, kad tik jame nebūtų ko nors draudžiamo, vėliau sužinojus apie kokį nors slaptą ingridientą, bėgi prie kompiuterio ir googlini, ar jis kartais nepavojingas vaikeliui... Ir neduok Dieve, rasi parašyta, kad visgi tai nerekomenduotinas produktas... Tuomet vaikščiosi visą dieną su nerimastingai į šalis lakstančiomis akimis ir lauksi blogumų, kurie bet kurią akimirką gali užklupti iš pasalų...
O bet tačiau... Tas laikas be galo be krašto ypatingas. Nuolat stebi besikeičiantį kūną, mintimis keliauji ten, kur iš pradžių auga žirniukas... Mažytis mažytis. Vėliau pradedi justi švelnų plazdenimą ir baksnojimą, kuris nė akimirkai neleidžia pasijusti vienišai. Dar vėliau tas baksnojimas perauga į itin intensyvų kikboksą... Kai ašaros trykšta ne iš džiaugsmo, jog mažylis duoda žinią apie save, o iš skausmo, kurio nelabai gali pažaboti... Beje, pirmais mėnesiais nekantrauji, kada gi pagaliau pasirodys pilvelis, bent mažas mažutis, lauki ir vakarop išsipūtus pilvui jau džiaugiesi, kad kažkas matosi. O ryte tenka nusivilti vėl sumažėjusiomis apimtimis. Dar po kelių mėnesių pradedi pūstis ir didėti... Juokingai krypuoti į šonus ir pūškuoti lipdama iš lovos ar kopdama į antrą aukštą... Vis dar nesuvoki, kaip iš mažo žirniuko užaugo tikras žmogeliukas, kuriam ten viduje darosi ankšta ir nepatogu... Bet vis patiri ką nors nauja: rėmens ėdimą, oro stygių, kaulų braškėjimą, nepakankamą kiekį geležies kraujyje... Tikriausiai net nereikia minėti, kad artimųjų ir aplinkinių klausinėjimas ir domėjimasis kartais veda iš proto, ypatingai artėjant vaikelio gimimui. Beje, dažniausiai užduodamas klausimas, ar jūs vis dar 2 in 1?.. O svarbiausia, galbūt ir nemaloniausia, kai atsiranda tokių, kurie ne tik negaili patarimų, pamokymų, nurodymų, bet ir įsakmiai bando įtikinti, koks auklėjimas, priežiūra bei režimas geriausi vaikui ir mamai... Jei neturi noro ginčytis, geriausia palinkčioti ir vadovautis savo galva bei toliau laukti stebuklo ir naujų potyrių, kurie neabejotinai aplankys pasirodžius naujam šeimos nariui...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą