Kodėl kai kurios dienos paskęsta pilkoje kasdienybėje, nugrimzta užmarštin taip, jog negali atsiminti, ką tą dieną valgei ar gėrei? Tiesiog ima ir išsitrina visos smulkmenos ir detalės... tartum paspaudus mygtuką delete... Būna dienų ir akimirkų, kurios vis sugrįžta prisiminimais, nuotrupomis, ištisais epizodais... Kartais juos norėtum įšaldyti lede, kad niekada niekada nepamirštum, o kartais - negailestingai sunaikintum, tačiau niekaip nepavyksta: jų skonis ir kvapas toks stiprus, tarsi tos arbatos - su maloniai kandančiu imbieru, rūgščiai kutenančia citrina ir švelniai glostančiu medumi...
Kiekviena diena, valanda ir netgi minutė yra be galo svarbi, tik dažnai tai pamirštame, bergždžiai stumiame laiką niurzgėdami ant viso pasaulio, pykdami ant artimų ir savęs. Kartais skubame į priekį, nesidairydami į šalis ir atgal, puolame neatsikvėpdami, kol galiausiai suvokiame, kad visgi nežinome, ar einame teisinga kryptimi... Nirštame nežinodami ko norime iš gyvenimo, keikiamės, kai užsibrėžiame pernelyg ambicingus tikslus, nusiviliame, kai kas nors nepavyksta, kreipiame dėmesį į tai, kas mažiausiai vertas to dėmesio... Ir tik labai retai darome tai, kas mums iš tiesų patinka, kas kelia džiugesį ir pasitenkinimą. Ko reikia, kad suprastume šią paprastą tiesą? Niukso į šoną? Nelaimingo atsitikimo? Daugiau laiko? O gal mažo stebuklo, naujos gyvybės, užsimezgusios tavyje?...
Tas mažas stebuklas išties toks didis ir svarbus, kad kitiems dalykams tiesiog nebelieka vietos. Mintys sukasi tik apie sėklytę, iš kurios išauga dalelė tavęs... Laukiant pasimatymo su didžiuoju stebuklu, visos dienos ir naktys prisipildo įvairiausių jausmų, tik tada supranti, kas yra tikroji laimė ir pagrindinis tikslas... Imi vertinti tai ką turi ir ne vien tik žiūrėti pirmyn, išgąstingai dairytis atgal ir į šonus, o žvelgti tiesiai priešais save... Čia ir dabar.. kad kiekviena diena taptų tokia nepamirštama, kaip ta arbata - su imbieru ir citrina...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą